Pradžią prisiminus: ridikėliai

JIS: Žiūrinėdamas nuotraukas iš sodo, radau va šitą – ridikėlių. Regis, pirmosios daržovės, kurios užaugo šįmet. Pirmosios – birželio pradžioj; aišku, žmonėm juokinga, bet kad taip jau buvo.
Iš pradžių tikrai gražūs, o paskui į stiebus metės. Balažin kodėl, gal veislė tokia? O dėl skonio – nežinau, nemėgstu ridikėlių.

Porai iškasti

JI: Beveik iškasti, nes iškasiau tik pusę – labai jau ploni, kaip svogūnai. Kitus kol kas palikau. Galbūt apdėsiu lapais ir paliksiu žiemoti. Pažiūrėsim, kas liks iš jų pavasarį. Vis dėlto, manau, kad porams, kaip ir morkoms, žemę reikia purenti ir GŽ nelabai jiems patinka. Kita vertus, ant jų žolės nekroviau, nes labai jau plonyčiai buvo. Gal žemė būtų buvusi puresnė.
JIS: Man regis, mes tiesiog per vėlai pasėjom.

Šilauogės

JI: Šilauoges sugalvojau pirkti aš: Nelson ir Bluejay. Duobes kasė Jis. Po duobę per dieną. Du savaitgalius. O duobės didelės: 1 kv. m. ploto ir 80 cm gylio. Iškasęs pirmą duobę (apie pusmetrį buvo storo kieto molio klodas), pasakė: „Atsigulčiau dabar toj duobėj ir gulėčiau.“ Sunku buvo tą molį įveikti. Kasdamas antrą duobę, vis pyko ant manęs (lyg aš būčiau kalta, kad šilauogėms reikia tokių duobių) ir burbuliavo: „Užuot rašęs apie poeziją, kasu duobes.“ Galima pagalvoti, kad jeigu nekastų duobių, tai du savaitgalius rašytų apie poeziją. Patikėjau!
Aš miške ir prie keliuko rinkau spyglius, kankorėžius, samanas ir pan. į kibirą ir pyliau į duobes. Jis vežė karučiais žemes, likusias po tvenkinio gilinimo. Maišėme – sluoksniukas žemių, sluoksniukas miško gėrybių. Šilauogėms reikia rūgščios ir lengvos žemės, kad neužsilaikytų vanduo. Įkasėme su visais vazonais į paruoštas duobes, apdėjome medžių žievėmis (Jis rinko žieves miške) ir palikome iki pavasario – kad žemė susigulėtų. Tada normaliai pasodinsim.
Daug darbo. Gal jis ir teisus, sakydamas, kad „igra nie stoiet svieč’“. Pamatysim po keleto metų.
JIS: Duobių nuotraukų nededu, gal greičiau užsimirš, o kas iš jų išeis – bus matyt po kelerių metų: čia visiškai sutinku; ir taip kartais būna. :)

Gora Geltona

JI: Ir vis dėlto nakvoti spalio mėnesį nešildomame neapšiltintame namuke šaltoka. Spalio 16-ą pabudus iš ryto žolė buvo balta. Lauke buvo -5, viduje – tiek pat. Mano brangioji šunė miegojo aprengta ir apklota visais įmanomais rūbais – striukėmis, megztiniais ir t.t. Mes miegojom irgi apsirengę ir palindę po visokiais apklotais ir miegmaišiais ir pūkine kaldra (taip vadindavo mano močiutė, mama, taip vadinu ir aš). Atrodo, mano brangiajai šunei visai patiko būti apsirengusiai. O be to, ir spalva jai prie veido tinka. Reikės tik pasiaurinti, kad talija išryškėtų.

Paskutinės cukinijos

JI: Cukinija, ta vienintelė, nustebino – užaugino dar vieną nemažą vaisių, vieną – gero sprindžio ir du mažučius. Taigi, susumavus: iš vieno daigo išaugo dvi didelės cukinijos, viena maža ir dvi mažutės. O aš jau norėjau rugsėjo mėnesį ją išrauti. Išvada: cukinijas galima ir reikia auginti iki šalnų.

Žieminiai agurkai

JI: Žieminiai agurkai iš tikrųjų ne žieminiai, taip tik aš juos pavadinau. Nors žydėjo gausiai, užmezgė irgi nemažai agurkėlių, vis dėlto tam, kad užaugtų, reikia daugiau šilumos. Išskyniau spalio 9-ą. Šalnų dar nebuvo. Pavadinau vienkąsniniais.

Dar apie porus

JI: Beje, porai nelabai bijo šalnų, taigi, bus galima nukasti (išrauti) keletą vėlai rudenį. O keletą galima pabandyti palikti per žiemą. Kadangi  žiemos mūsų šaltokos, būna ir virš 16-20 laipsnių šalčio, tai reikia tarpueilius apdėti mėšlu arba lapais. Porai, skirtingai negu svogūnai, mėgsta mėšlą. Taigi, pirmyn.

Cukinijos

JI: Cukinijos buvo dvi – mama davė jau paūgėjusias. Po viena beveik iškart pasirausė kurmis – nusibaigė per savaitę. Kita augo. Tai užmegzdavo vaisių, tai jie nunykdavo – manyčiau, kad buvo per sausa. Palaisčiau karvės mėšlo tirpalu – atsigavo. Vieną cukiniją, didelę, nupjovėme dar rugsėjo pradžioj. Jau ruošiausi rauti, bet vis dar žydi. Ir keturios užmegztos. Viena gal jau ilgesnė nei 20 cm. Ar užaugs – pamatysime. Galvoju, kas padėjo: ar tirpalas, ar atvėsęs ir drėgnesnis oras? Cukinijas sodinome pagal GŽ – pievoje, duobutėje, į popieriaus skylutę, apmulčiuodavom. Pas kaimynus labai gražūs didžiuliai moliūgai. Gal reikės kitais metais ir mums pamėginti.

Muselės

JI: Apipuolė muselės. Žiauriai, tiesiog spiečiais aplipusios palėpės langus, net dūzgia. Viduje ne ką geriau: lubos, sienos, langai – viskas aplipę. Perskaičiau šiandien 15 min dienraštyje, kad tai javinės muselės, nieko blogo žmonėms nedaro (tikra tiesa, nekanda), o dabar jų tuokimosi metas, taigi ir tuokiasi mūsų palubėje; kai pavargsta – nusileidžia žemyn: ant veido, pagalvės, rankos ir t.t. Stengiuosi užmigti užsikutojusi į miegmaišį, palieku tik nosį ir kartais rankos gabaliuką, paburbuliuoju karts nuo karto, kad miegu tarp musių ir su musėmis. Na, bet jos gi tuokiasi – šventas reikalas. Priemonių 15 min. nepasiūlė jokių. Nebent išvaikyti. Tai ir vaikome. Kai nemiegame. Ir kol nemiegame. Mes gi nesituokiame.

Žoliapjovė 2 (benzininis trimeris)

JI: Sutvirtėjau. Nusprendžiau dabar aš: benzininė žoliapjovė + peilis krūmams.

AL-KO BC 4125. Lyg ir vokiečių gamybos. Akcijinė, gal ir nelabai „firminė“,  už 484 Lt su pristatymu. Jis skaitė instrukcijas, surinkinėjo, penkis kartus (ar daugiau) keitė vairo poziciją – aukštį, puses ir t. t. Bet, šaunuolis, pavyko. Surinko ir benzino su tepalu pripylė, ir užvesti greitai išmoko. Dabar pjauna Jis. Aš žiūriu ir grožiuosi – Jis vis tvirtėja. Pieva irgi gražėja.
JIS: Nei tvirtėju, nei ką; tiesiog lengviau negu dalgiu pjaut, ypač todėl, kad baisiai nelygu – buvusių lysvių žymės likę, o dar tie kurmiarausiai. Šiaip, gerai, kad benzininė, o ne elektrinė – vaikščiočiau kaip koks kosmonautas/astronautas, iš namuko/stoties už laido į atvirą kosmosą paleistas. :)

Žoliapjovė 1 (mechaninė)

JI: Vasaros pradžioje ilgai sukome (tiksliau - aš sukau) galvas - kokią gi čia žolės pjovimo mašiną įsigijus. Internete mėginau surasti skirtumus tarp žoliapjovių ir vėjapjovių, benzininių, akumuliatorinių, elektrinių, mechaninių (rankinių). Tai buvo kaip žaidimas "Surask 10 skirtumų". Jis galvos nesuko - pasakė "Noriu mechaninės". Išsirinko firmos "Partner", kaip ir Jo dviratis, matyt, tikėjosi tokio pat malonumo, kaip ir dviračiu važiuodamas. Nepasidavė jokiems įkalbinėjimams ir patarimams, kad mechaninė vėjapjovė žolei iki juosmens ir dar 12 arų tikrai ne pats geriausias variantas. Tvirtas. Pasidaviau aš. Nusipirkome Partner stumdomą rankomis, mechaninę. Pirmą dieną bėgiojo Jis su žoliapjove, demonstravo kaip puikiai jinai pjauna. Kuo greičiau bėgi, tuo geriau pjauna! Tiesa, žolę teko prieš tai nupjauti dalgiu. Pjovė irgi Jis. Antrą dieną išmėginau žoliapjovę aš. Nuo tada aš ir pjaunu. Bėgte ir nebėgte. Gerai pjauna. Iki prakaito. Dabar tvirtėju aš.

Dar apie pupeles

JIS: Pupeles reikia priskirt prie tų augalų, kurie mažiausiai kėlė problemų, net atvirkščiai: ir sudygo padoriai, ir gerai augo. Ir šiaip – va slyvos nieko neužmezgė, bet visai elegantiškai atrodė, kai pupelės į jas ėmė ropštis.
Na o ankštys ir pačios pačios sėklos – tik akis ganyk: gražu. (ir skanu, bet čia jau smulkmena.)

Svogūnai – žieminiai česnakai

JI: Po Jo nesėkmingo bandymo auginti svogūnus, pamaniau – pasėsiu į tą vietą aš savo. Beje, toks keistas pavadinimas „Svogūnai – žieminiai česnakai“ buvo užrašytas ant pakelio. Kas tai yra, dar nelabai supratau. Ką su jais daryti toliau – irgi. Pradžioj buvo kaip siūleliai, Įtariu, kad pusę išravėjau. Dabar lyg ir laiškeliai ploni susiformavo. Tikriausiai juos galima valgyti. Ką daryti su tuo, kas po žeme – neaišku. Jie lyg ir turėtų peržiemoti, o pavasarį suželti ankstyvi svogūnai. Išmėginsime. Internete tokiu dvigubu pavadinimu nieko neradau. Jis nieko nesako. Ir gerai.
JIS: Tai kad nėr apie ką sakyt (bent kol kas). Va net nuotraukos neturiu, vadinas, tik teoriškai žinau, kad tokie hibridai auga.

Porai

JI: Porai, kaip ir viskas šiais metais, pasėti ryškiai per vėlai. Sudygo tokie siūliukai. Bet dabar jau po biškelį storėja. Tik, žinoma, nespės pavirsti panašiais į tuos, kurie vadinami porais. Reikia sėti bent jau pavasarį, o ne vasarą.
JIS: Bent būtų panašūs į tuos, kurie vadinami svogūnais... Gal porus reikia sėt ne tiesiai į daržą arba labai ankstyvą pavasarį?
JI: „Porai auginami pakankamai drėgnoje, derlingoje, iš rudens mėšlu patręštoje, giliai suartoje priemolio dirvoje. Jiems netinka rūgščios dirvos. Gerai auga patręšus kompostu bei azoto trąšomis. Dauginami sėklomis, kovo viduryje sėjant jas į šiltadaržius arba dėžutes. Dėžutes su pasėtomis sėklomis reikia laikyti šiltai ir žiūrėti, kad neperdžiūtų. Gegužės viduryje daigai sodinami į dirvą. Pasodinti daigai palaistomi. Augant naudinga juos keletą kartų apkaupti, kad išaugtų ilgesnė baltoji stiebo dalis, kuri vartojama maistui. Daržinis poras pirmaisiais augimo metais sudaro netikrą stiebą iš vamzdiškai susuktų lapų makščių, o antrais metais žydi ir bręsta sėklos.“ — Taigi, o aš pasėjau, matyt, tik birželio mėnesį.

Agurkai

JI: Su agurkais pavyko beveik taip pat, kaip ir su geltonaisiais pomidoriukais. Derlius ištisą vasarą. Tiksliau – antrąją vasaros pusę. Po kokius penkis kiekvieną savaitgalį. Pirmus tris sudaiginau namuose. Jie ir buvo patys ankstyvieji.
Antrąją partiją sėjau tiesiai į dirvą. Sakyčiau – prastoki išėjo. Kažkokios keistos formos – ne pailgi, o tokie bumbulai. Gal drėgmės trūko.
Paskutinę partiją sėjau liepos pabaigoj. Turėjau žemės lopinėlį buvusioje ridikėlių vietoje. Žydi gražiausiai. Pradėjo megzti. O jau rugsėjo vidurys. Jeigu nebus šalnų, tai gal dar ir užaugs. Jis juokėsi: sako, kas tokiu metu agurkus sėja. Atšaunu: o mano – žieminiai agurkai.
JIS: Taip, šmaikščiai atšauni, bet kad tiesiog jau per šalta agurkams. Na, pamatysim, kas išeis iš to žydėjimo gražiausiai:)

Pomidorai

JI: Pomidorų daigus (tų mažų, slyvinių ar vynuoginių) irgi davė bendradarbė (kaip visi rūpinasi naujai įstojusiu į daržininkų-sodininkų gretas nariu! – smagu).  Vienas iš geriausių derlių išėjo – visą vasarą išbuvo aplipę geltonais pomidoriukais. Skanūs tokie, kieti.
Pasodinau ir paprastų – vienus namuose sudaiginau, kitus – tiesiai į dirvą pasėjau (kažkokios žalios sėklelės buvo). Gerai augo namuose daiginti, sudygo ir pradėjo megzti pomidoriukus ir lauke sėtieji. Deja, tas begėdis rūkas. Įsitikinau savo akimis: rūkas – pomidorų siaubas. Vieną pomidoriuką dar spėjau išgelbėti. Mažiuką. Rūkas pribaigė ir geltonuosius. Per vėlai sodinau.
Ir vis dėlto reikia dengti plėvele. Bent jau antroje vasaros pusėje.

Braškių dauginimas ūsais

JI: Pirmuosius nukarpytus ūsus (taip vadindavo mama) pasodinau liepos pabaigoj pagal GŽ. Gal ir ankstokai, bet prigijo berods visi 7. Rugsėjo pradžioj pamačiau dar priaugusių. Nukarpiau ir pasodinau dar gal 12. Ar prigis – neaišku. Gal jau per vėlai. Kokius 7 pasodinau normaliuoju būdu, kitus 5 GŽ. Apmulčiavau visus. Žiūrėsim, kas išeis.
JIS: Tas dauginimas – sykiu ir tiesinimas.
Jei kas būtų iš šalies stebėjęs tą tiesinimo diskusiją, būtų smagiai pasijuokęs. Taigi, nutarėm, kad reiktų ištiesinti pavasarį pasodintą braškių/žemuogių eilę (žemuogių galas labai užsilenkęs). Regis, viskas paprasta: ištempei virtelę du kuoliukus įsmeigęs, ir tiek. Bet: su kuo ta eilė turi lygiagrečiai eit? Va čia ir prasidėjo! Jis sako, kad reikia lygiuot su netoli esančia obelų eile, o Ji – kad su keliuku. O keliukas gan toli (per 10 metrų) – iš akies nenustatysi. Matavau. Bet jei lygiagrečiai su keliuku, tai baisiai kreivai lyginant su obelų eile. Galų gale išėjo per vidurį – nei su keliuku, nei su obelim lygiagrečiai. Kompromisas pasiektas, diskusija baigta.

Žemuogės rudenį, gal bus ir aviečių

JI: Manau, kad tai tiesiog remontantinės žemuogės.
JIS: Ir aviečių remontantinių, pasirodo, yra (nedaug), tik labai abejoju, ar spės užaugt ir prinokt.

Bulvės nukastos

JI: Nukasiau bulves aš. Plastmasinis kibiriukas. Manyčiau, gal kokie 5 kilogramai. Iš paskutinio kasimo. Skaičiuoti patingėjau. Sususmavus visas, išeitų: derlius kiekiu 400–500%, na, o svoriu – gal 200%. GŽ. Bulvių vietoje paruošiau žemę česnakams – ne GŽ. Subedžiau šakėmis ir išpurčiau, išrinkau šaknis. Žemė toje vietoje puri, beje. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip bedžioju šakėmis, – virė grybienę. Vyrų emancipacija.
JIS: Koks „vyriškas“ požiūris: kast bulves = dirbti, o virt sriubą = stovėti ir žiūrėti:-) O bedžiot nebuvo sunku – žemė juk puri. Beje, sriuba tikrai skani išėjo.

Kovos su kurmiais priemonių plano tęsinys

JI: Tęsiant karo su kurmiais temą. Silkės pūdymą (1) pakeičiau į žuvies (skumbrės) ir žuvyčių (trijų, sūnaus pagautų tvenkinyje) galvų ir vidurių pūdymą. Sudėjau į maišiuką ir palikau ant stalo-kelmo lauke. Naktį labai lijo ir labai lojo šunė. Iš ryto atsikėlus: maišiukas numestas ant žolės, skumbrių liekanos išdraskytos ir suėstos (sulestos?), likę tik žuvyčių galvos. Pakasėm bent tas į kurmiarausį. Ar padėjo – nežinau. Pamiršom, į kurį iš 200 ar 500 kurmiarausių kasėm. Įdomu, kas buvo naktinis svečias. Katino nemačiau ten nei vieno.
JIS: Kad supūtų, reikia gero laiko galo; kad pašvinktų – mažiau, bet vis tiek kelios dienos turi praeit. Skylėn tas liekanas sugrūdau su visu maišeliu, per daug nesivargindamas. Nežinau, gal ir klystu, bet į visus kurmiarausius prikaišiot pašvinkusios žuvies – panašu į Sizifo darbą. Močiau ranka į šitą kovos priemonių plano punktą (pirmąjį). O dėl naktinio svečio ar viešnios – manau, valkataujantis (naktim) katinas ar katė; yra tokių.

Antras kasimas

JI: Iš antro kasimo – prikasėme 23 bulvikes iš 5 kelmelių. Bulvikės nedidelės, trys pakliuvo ir raudonos. Raudonos skutasi sunkiau už baltas. Kai nukasime visas, reikės susumuoti derlių.
JIS: Dviem pavalgyt užteko, bet, matyt, todėl, kad iš namų buvom atsivežę paspirgintų lašinių ir ant išvirtų bulvių užpylėm. Su agurkais buvo visai skanu.

Trys natiurmortai su obuoliais

JIS: Kai lyja visą dieną, kuo gali žmogus užsiimt? Niekais. Arba miegot. O obuolių tai tiek šįmet ir tėr – natiurmortams.

Kurmiai

JI: Didžiausi mano priešai – kurmiai. Kariauju kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju. Iš vakaro išlyginu kurmiarausius – iš ryto vėl nauji. Iš ryto išlyginu – vakare vėl nauji. Kažkoks košmaras. Kartais atrodo, kad aš nekenčiu tų kurmių. Gal todėl, kad kova atrodo nelygi – mano pralaimėjimas akivaizdesnis. Ką siūlo googlas, liaudies išmintis  ir parduotuvės:

1.  pūdyta silkė (ar kitokia žuvis)
2. spąstai
3. sieros šaškės [= dūminiai užtaisai, – Jis]
4. nuodai
5. bambaliai ant kuolo
6. kavos tirščiai į kurmiarausius
7. kažkoks vibracinis aparatas (galima užsisakyti Selectoj)
8. vandens pylimas į kurmiarausius.

Pradėjom nuo bambalių (5). Jis iškirpo sparnelius, pakabino bambalius ant metalinių strypų ir įsmeigė į žemę prie kurmiarausių. Ar padeda – kol kas nesupratau. Tie bambaliai daužosi į strypą tik kai stiprus vėjas. Be to, juk nepuoši viso sklypo bambaliais.
Bendradarbė Selectoj užsisakė aparatą (7). Sakė, kad padėjo tik pirmosiom savaitėm. Po to jie visi sugrįžo. Trūkumas aparato – kad elektrinis, reikia laikyti visą laiką įjungtą. Be to, kurmiai tikriausiai apsipranta su tuo garsu.
Ta pati bendradarbė rinko keletą savaičių kavos tirščius (6) darbe ir pylė į kurmiarausius. Nepadėjo. Aš pamėginau irgi, bet toks jausmas, kad jiems kava net patinka.
Vandenį (8) pildavo mano mama ir kai kurie interneto lankytojai siūlo taip daryti, bet, kaip supratau, tai irgi nepadeda.

JIS: Patikslinimas: didžiausi priešai po manęs, nes kurmiai tiesiog daro, ką nori, o aš dar bandau žodžiais įrodyt, kad taip, kaip siūlau daryt aš, – geriau. :)

Kava

JI: Atrodo, nebereikės sukti galvos, kur pilti kavos tirščius. Ką tik perskaičiau, kad skruzdėlės ir kitokie vabzdžiai nemėgsta kavos kvapo ir rūgštumo. Beje, sodas pilnas skruzdėlių ir skruzdėlynų. Neseniai nusistebėjau: kur dingo skruzdėlės, kurios knibždėjo buvusiame šiltnamyje prie petražolių. Taigi, aš ten išpyliau kavos tirščius iš puodelio. Buvau girdėjusi, kad tai gera trąša. Beje, kaip trąša, kavos tirščiai ypač tinka ridikėliams ir morkoms. Reikės pabandyti.

Žirniai

JI: Žirnius irgi sudaigino mama. Kažkodėl labai keistai sudygo: vidurys lysvelės tuščias, o vienam šone gal 7–8 žirniai ir kitam – 2. GŽ metodu sodinant – pjoviau skylutes kartono lapuose ir kišau ten žirnius – sudygo tik 2 ir tie patys skurdoki. Atradau dar ankstyvųjų žemaūgių sėklų. Liepos pabaigoj susodinau į vidurį tarp didžiųjų. Jau sudygo, bet ne visi. Ar spės užaugti – pamatysim.
JIS: Iš šalies žiūrint, gan juokingai atrodo: du, trys, septyni. Jei apie kokias cukinijas eitų kalba, suprantama, o čia juk žirniai. Manau, reiktų daug daugiau vienoj vietoj ir vienu metu sėt.
Nuotraukoj – ta „didžioji“ žirnių kolonija (7 ar 8 vidur lauko).

Rudbekijos

JIS: Jų pilna visur – net ir pievoj, kurią turėčiau dalgiu pjauti. Gražu, puokštės visai gražios išeina, kai sausiukų pridedi. Ir namo tokių parsivežėm, ir viešniai (kurios, deja, nenufotografavau sode, o gaila) suskyniau, ir net padėt ar pamerkt prie kapo vieną puokštę suruošiau. Bet vis tiek – nėr tvarkos!
Ergo, reiktų padaryt tvarką, t.y. nušniot tas rudbekijas, ir gana.

Pirmosios bulvės

JI: Kaip ir ketinome, nutarėme pasižiūrėti, ar kas užaugo. Pasirinkome labiausiai nusususį kelmelį. Pakėlėme šieną ir kartono likučius – puiku, derlius 200%! Iš vienos išaugo dvi. Gražios tokios, baltos. Jis sako, kad sodinom raudonas. Mat, ką GŽ daro su bulvėm. Iškart padauginau likusias 26 bulves iš 2, gavau 52. Na, visai neblogas derlius. Į sodą šiais metais bulvių galėsime nebesivežti. Užteks ir tiek. Įprastai, sako, derlius būna 600–700%.
JIS: Dėl spalvos: man taip tik atrodo, gal buvo ir baltų, bet tos, kurios liko nepasodintos ir kurias lupau, – na, tikrai buvo raudonosios. Dėl derliaus: manau, kad iš kitų kelmelių bus po daugiau. Pritariu – visai neblogai.

Dar apie širšinus

JI: Širšinus tulike išnaikinom. Likę gyvi skrenda į namuką ir ten miršta. Jis netiki, kad širšinai, netekę namų, tapo savižudžiais.
JIS: (a) Netikiu ir nesiruošiu tikėt. (b) Širšuolai ne bitės – jie dvesia, stimpa. Toks jau tas gyvenimas ir lietuvių kalba. :)

Ežeras

Zetišė

JIS: Kur išsimaudžius? – per karščius to klausi savaime.
Apžiūrėjom tris ne per toliausiai esančius ežerus.
Kaušiadalas (šalia Kaũšiadalos, neprivažiavus Paberžės; taip, tas juokingasis vietovardis) – per arti kelio, be to, jokio padoresnio priėjimo bent jau nepastebėjom.
Vyžulionių ežeras visai nieko, bet – tolokai; lyg ir turėtų būt trumpesnis kelias, bet kol kas neradom.
Pasirinkom tokį nediduką, kurio pavadinimas – Zetišė – ataidi žodžiu затишье (tyla, tyluma). Apie 20 min pėsčiomis, nuo kelio koks 100 ar net daugiau metrų, nežinodamas keliuko per mišką gali ir nepastebėt. Yra visai geras lieptas, kopėčios nusileist vandenin, gilu. Taigi – viskas gerai. (Net nuogas gali maudytis, jei kokio žvejo atėjęs nerandi.)

Vienas dalykas nervina: šalia liepto šiukšlių krūva, bet padėtis pataisoma – tik maišelio nereikia užmiršt kitąkart einant.
Tiesa, prie sodo yra neblogas tvenkinys, bet visai nesinori išlipt krantan juodom kojom; lieptelio padoraus (kol kas) trūksta.

Miškas

JIS: Visai šalia sodo yra Vyžulionių miškas, priklausantis Sužionių girininkijai. Na, ne iš dailiųjų, bet šiaip įdomus – labai raistingas, išvartų pilna. Ar grybingas – matysim. Labai jau sausa kol kas.

Pirmieji grybai

JIS: Mėgstu grybaut. Baisiai.
Deja, šalia esančiam Vyžulionių miške kol kas tik viena kita ūmėdė tedygsta.
Bet gal kitur ką rasiu? – pagalvojau ir įlindau į visai šalia augantį jaunuolyną, – už aviečių (na, šiaip tai ten irgi turėtų būt sodai, bet visiškai apleisti – gali sakyt, beržynėlis). Ir, vu à la, raudonikis (nuo vaikystės man tai mieliausias grybas). Ir dar. Na, ir į lepšes nemojau ranka. Tiesa, po tankmę landžiot ne didžiausias malonumas, bet kai tikies rast – ne tas galvoj.

Visai neblogai! Apviriau sode. Baigiau ruošt jau namie.
Dviem visai užteko (su virtom bulvėm – skanu).

Avietės

JIS: Kai pirmąkart lydimi buv. šeimininkės apžiūrinėjom sodą, labiausiai įstrigo jos pagiriamasis žodis avietėms: esą jie su a.a. vyru sodinę ir kasmet daugiau kaip 10 kibirų prisiuogaudavę. Ir visai nesvarbu, kad tos avietės ne savoj žemėj auga – viena plantacija kaimyno, kuris niekad nieko tam savo sklype nedarė, o kita – netoli elektros aukštosios įtampos laidų.
Šįmet nebuvom uolūs rinkikai (per pačias avietes net dvi savaites nesirodėm), bet vis tiek šiek tiek uogienės ir užšaldytų su cukrum žiemai bus.



O svarbiausia, kad išgenėjau, nes buvo pasidaręs visiškas šabakštynas:

Dabar atrodo taip (likę tik ūgliai, ant kurių kitąmet bus uogų):

JI: Pagyrūnas!
JIS: Kas pakels šuniui uodegą, kad ne anas pats?

Širšinai

JI: Buvo įsikūrę širšinai. Tulike (t.y. lauko išvietėje). Susigyventi su širšinais tulike nesugebėjau, net tokia mintis gąsdino. Labai skaudėjo širdį, bet teko naikinti. Naikinimo procesas vyko keletu etapų. Pirmame etape Jis numušė lizdą nuo tuliko lubų. Įgėlė viena į koją. Šiek tiek patino. Ir nieko daugiau. Nusprendėme, kad nealergiškas širšinų nuodams. Širšinai sujudo, bet nedingo. Vėl pradėjo atstatinėt savo lizdą. Teko imtis drastiškų priemonių. Internete patarimų buvo visokių - iki padegimo (tuliko?), bet pasirinkome dichlofosą. Antrajame etape Jis apsirengė striukę su kapišonu ir ilgas kelnes, apsimovė mano gumines daržo pirštines, norėjo dar ir tinklelio ant veido, bet tokio neradome. Taigi, atidarė tuliko duris ir pradėjo purkšt dichlofosą. Dar kažką darė su maišu - sugebėjo pririnkti ten širšinų. Įgėlė viena (ar vienas). Į ranką. Ir vėl išgyveno. Aš su šuniu tūnojau pasislėpusi namuke. Man neįgėlė.
JIS: Ten buvo širšuolai (lot. Vespa crabro). Beje, anie puola tik tada, kai susierzina, o aš juk kėsinaus į jų namus beigi gyvybes. Viskas suprantama. (Jos aprašyme per daug dramatizmo. Viskas buvo daug paprasčiau: tiesiog reikėjo tą širšuolų lizdą sunaikint, tai ir sunaikinau.) A, dėl to maišo: ten tiesiog buvo numuštasis lizdas su vienu kitu nenorėjusiu palikt nugriautų namų gyviu:)
P.S. Na, fotografuot širšuolus nekilo mintis, tad gal čia visai tiks atvaizdas tos, su kuria Ji tūnojo namuke, kol pūčiau dichlofosą, – brandaus amžiaus šunė Gora (savo mėgstamoj vietoj, tikra observerė):

Pupelės

JI: Pupeles sudaigino mama. Sakė: užaugs mano ūgio. Juodos turėjo būti šparaginės, na o kitos (gal viena ar dvi) – margosios paprastos. Užaugo. Tikrai mano ūgio. Dar ir didesnės. Jis susmaigstė vyteles. Praaugo. Ankštys užsimezgė. Auginau ir džiaugiausi šparaginėmis. Dėjau į sriubą su ankštimis. Skanu buvo. Jis suabejojo: ar tikrai šparaginės??? Bet juk mama sakė: tos juodosios – šparaginės. Nuskyniau ankštį, atnešiau į darbą ekspertams. Jis buvo teisus – paprastosios ankštinės. Bet irgi gerai, tiks ir tokios.
JIS: Na va, galiu pupelių žinovu vadintis:)

Svogūnai

JI: Svogūnus sodino Jis. Iš kilogramo sudygo vienas.
JIS. Taip, labai juokinga. Na, gal tik reiktų pridurt, kad sodinau ne tuos mažučius svogūnėlius (tų jau niekur parduotuvėse neberadom), o didesniuosius, esą skirtus laiškams. Bet kodėl tas vienas sudygo ir augo? – štai įdomiausias klausimas. (Kad nenervintų, ir tą laiškams pasibaigus išroviau.)

Braškės ir žemuogės

11 braškių (viena papuvusi) ir krapas

JI: Turguje nusipirkome braškių ir žemuogių daigų. Aš 10 braškių daigų, Jis – 5 žemuogių. Puoliau taikyti gamtinės žemdirbystės (GŽ) metodus. Viduryje daržo suklojau telefonų abonentų knygos (gal 2000 metų) lapus. Dėjau po keletą. Peiliu išpjaustinėjau kryžiukus, į juos kišau daigus. Duobutę su daigu dar užkamšydavau žemėmis. Hmm, prigijo. Atrodo, joms tai tiko. Vasarą žolės ten neaugo. Tik aplinkui. Tik lysvė išėjo baisiai kreiva. Krovėm dar nušienautos žolės, t.y. mulčiavom. Derlius nedidelis – kokios 5–6 braškės ir tiek pat žemuogių. Ko norėti – pirmi metai. O be to, ir sodinome vėlokai.
JIS: Kaip matyt nuotraukoj, derlius dvigubai didesnis! (Niekaip negaliu suvokt, kodėl Ji nusprendė, kad geriausia braškėms būtent ta vieta – vidury daržo.)

Bulvės

JI: Bendradarbė davė porą maximos maišų bulvių sodinimui. Taigi, teko sodinti. Žinoma, naudojantis gamtinės žemdirbystės (GŽ) metodais. Klojau storo kartono lakštus, pjoviau skyles, į skyles pyliau karvės mėšlo tirpalą (jau seniau buvau atsivežusi nuo takelio link Gelvonų žydų kapinių; kol Jis fotografavo antkapius [projektas „Lietuvos žydų kapinės: save the grave“, – Jis], aš rinkau karvių tortus). Taigi, į tą duobutę, praturtintą tirpalu, dėjau bulvę, pyliau pelenų ir šiek tiek žemės. Viską dengiau nušienauta žole. Kantrybės užteko tik (net!) 28 bulvėm. Išdygo 27. Žydėjo viena. Galvojam su Juo pakelti tą šieną ir kartoną ir patikrinti kokią vieną – o gal padaugėjo, nes jos jau spėjo nuvysti. Smalsu. Gal šį savaitgalį pamėginsim.
JIS: Kaip tradicionalistas, abejojau, ar kas nors iš tokio sodinimo išeis. Pradžioj atrodė visai gražiai. O paskui – ėmė džiūt.

Taip, pats laikas išsiaiškint, ar mano skepsis buvo pagrįstas. Bulves ant stalo! (Apie pirmąsias iškastas bulves – kitame įraše.)